Darbo teisė Lietuvoje

Lietuvos darbo teisė taikoma darbui pagal darbo santykius. Pagrindinis jos teisės aktas yra Darbo kodeksas (Darbo kodeksas) ir su juo susijusios darbo saugos, socialinio draudimo bei vienodo požiūrio taisyklės. Darbo sutartyje nurodomi darbuotojas, darbdavys, darbas, darbo vieta, atlygis ir kitos esminės sąlygos. Ji turi atspindėti tikruosius santykius: asmuo, dirbantis pagal kitos šalies nurodymus, gali būti darbuotojas, net jei susitarimas pavadintas kitaip. Darbuotojai gali dirbti pagal neterminuotą, terminuotą, ne viso darbo laiko ar kitą pripažįstamą susitarimą. Tinkama forma priklauso nuo to, ar poreikis nuolatinis, ar laikinas, ir nuo darbo organizavimo. Darbo laiko taisyklės saugo poilsį ir sveikatą. Darbdaviai turėtų registruoti darbo valandas, laikytis poilsio laikotarpių ir pagal taikomas teisines garantijas tvarkyti viršvalandžius, darbą naktį bei darbą poilsio dienomis. Darbuotojai turi teisę į sutartą darbo užmokestį ir įstatymuose numatytas atostogų bei darbo saugos garantijas. Darbdaviai taip pat privalo vengti neteisėtos diskriminacijos, priekabiavimo ir nevienodo požiūrio priimant į darbą, darbo metu ir atleidžiant. Darbo santykiai gali baigtis susitarimu, darbuotojui išėjus iš darbo, atleidimu, pasibaigus terminuotai sutarčiai arba kitu teisėtu pagrindu. Svarbios priežastis, procedūra, įspėjimo terminas ir galutinės išmokos, todėl abi šalys turėtų saugoti darbo santykių nutraukimo dokumentus. Darbo vietos nesutarimus dažnai pirmiausia bandoma išspręsti pokalbiu arba rašytiniu prašymu. Jei tai nepadeda, specializuota darbo ginčų institucija, priklausomai nuo klausimo, gali išnagrinėti daugelį individualių ginčų prieš kreipiantis į teismą arba vietoj jo. Darbo teisė nustato minimalias garantijas, kurių sutartis paprastai negali panaikinti. Kolektyvinėse sutartyse, darbo vietos taisyklėse ir individualiose sutartyse gali būti nustatytos papildomos naudingos sąlygos, jei jos atitinka privalomą teisinę sistemą.