Gamta Lietuvoje

Lietuvos kraštovaizdis daugiausia žemas ir švelniai banguotas. Pagrindinės šalies gamtinės aplinkos – miškai, laukai, ežerai, upės, pelkės ir Baltijos pakrantė. Miškai yra vienas iš šalies išskirtinių bruožų. Pušys, eglės, beržai, alksniai ir ąžuolai sudaro buveines gyvūnams, grybams, uogoms ir daugeliui smulkesnių augalų. Lietuvoje gausu ežerų ir upių. Jie svarbūs žuvims, paukščiams, pelkėms, geriamojo vandens sistemoms, poilsiui ir vietos tradicijoms, tokioms kaip maudynės, plaukiojimas valtimis ir žvejyba. Baltijos pakrantei būdingi smėlio paplūdimiai, kopos, marios ir pajūrio miškai. Kuršių nerija yra ypač jautri, nes vėjas, vanduo, augalai ir žmonės nuolat keičia jos kopas. Pelkės kaupia vandenį ir anglį bei yra neįprastų buveinių vieta. Jos gali atrodyti tuščios, tačiau jose dažnai auga reti augalai ir peri ar migruoja paukščiai. Saugomos teritorijos apima nacionalinius ir regioninius parkus, gamtinius rezervatus bei kitas gamtosaugos vietoves. Skiriasi jų taisyklės, o lankymasis kai kur gali būti ribojamas. Gamta nėra atskirta nuo žmonių. Miškininkystė, žemės ūkis, žvejyba, turizmas, keliai ir būstas veikia buveines, todėl priimant aplinkosaugos sprendimus dažnai ieškoma pusiausvyros tarp naudojimo ir ilgalaikės apsaugos. Dažnos grėsmės – šiukšlės, trikdoma laukinė gyvūnija, pažeistos kopos, užterštas vanduo, invazinės rūšys ir buveinių suskaidymas. Žalą lankytojai gali mažinti eidami pažymėtais takais, prižiūrėdami augintinius, nedegindami laužų neleistinose vietose ir išsiveždami atliekas. Lietuvos gamta teikia švarų orą, poilsio galimybes, vietos maistą, turizmą, švietimą ir apsaugą nuo karščio ar potvynių. Ši nauda didžiausia, kai buveinės tarpusavyje susijusios, o gamtos ištekliai naudojami atsakingai.