Kalba Lenkijoje

Lenkų kalba yra oficialioji kalba, vartojama viešajame administravime, mokyklose, daugumoje paslaugų ir didžiojoje kasdienio gyvenimo Lenkijoje dalyje. Ji priklauso slavų kalbų šeimai ir yra artimai susijusi su čekų, slovakų bei keliomis kitomis kalbomis, nors jų kalbėtojams ji savaime nėra lengvai suprantama. Lenkų abėcėlėje vartojamos lotyniškos raidės ir tokios papildomos raidės kaip ą, ć, ę, ł, ń, ó, ś, ź ir ż. Šie ženklai yra rašybos dalis ir gali pakeisti tarimą ar reikšmę, todėl kopijuojant lenkiškus žodžius be jų gali kilti painiavos. Lenkų kalbos gramatikoje vartojami daiktavardžių linksniai, gramatinė giminė, veiksmažodžių veikslai ir daug žodžių galūnių. Žodžio forma gali keistis pagal jo vaidmenį sakinyje, tai, ar veiksmas užbaigtas, ir tai, ar kalbama apie žmogų, daiktą, ar grupę. Tarimas gali būti sudėtingas dėl lenkų kalbos priebalsių samplaikų ir kelių panašių garsų. Iš pradžių naudingiau kalbėti aiškiai ir lėtai bei atidžiai klausytis, nei stengtis kalbėti tobulai. Kasdienės mandagios frazės: dzień dobry – „labas rytas“ arba „laba diena“, cześć – neformalus „labas“ arba „viso gero“, proszę – „prašom“ arba „štai jums“, dziękuję – „ačiū“, przepraszam – „atsiprašau“ arba „atleiskite“. Žmonės gali rinktis formalias ar neformalias formas atsižvelgdami į amžių, santykius, darbovietę ir situaciją. „Pan“ ir „Pani“ yra mandagios kreipinio formos į vyrą ir moterį, o vardai įprasti tada, kai žmonės susitaria juos vartoti. Lenkų kalboje yra regioninių akcentų, vietos žodyno, profesinės kalbos, jaunimo šnekos ir šeimos posakių. Kašubų kalba Lenkijoje turi ypatingą pripažintą kultūrinę padėtį, o daugelis gyventojų namuose taip pat vartoja mažumų ar imigrantų kalbas. Geriausias pirmasis kalbos tikslas – praktiškas bendravimas: pasisveikinti, pasakyti savo vardą ir adresą, suprasti paprastą nurodymą, paprašyti pakartoti ir perskaityti pagrindinius ženklus. Reguliari trumpa praktika realiose situacijose greičiau suteikia pasitikėjimo nei ilgų žodžių sąrašų mokymasis.