Menas Lietuvoje

Lietuvos menas formavosi veikiamas tiek vietos tradicijų, tiek platesnių Europos įtakų. Kaimo amatai, religinis gyvenimas, miesto kultūra, besikeičiančios sienos ir šiuolaikinis švietimas darė įtaką tam, ką kuria menininkai. Liaudies menas dažnai vadinamas tautodaile. Jai priklauso medžio drožiniai, tekstilė, keramika, dekoruoti namų apyvokos daiktai, karpiniai, skrynios ir kiti bendruomenėse perduodamais įgūdžiais kuriami darbai. Kryždirbystė jungia skulptūrą, tikėjimą, atminimą ir kraštovaizdį. Mediniai kryžiai, stogastulpiai ir koplytstulpiai gali įamžinti žmones, simboliškai saugoti vietą arba išreikšti bendruomenės pamaldumą. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis yra viena svarbiausių Lietuvos meno figūrų. Jo tapyboje ir muzikoje naudojamos simbolinės, sapniškos formos; kūryboje dažnai siejami regėjimas, garsas, gamta ir dvasinė vaizduotė. Religinio meno galima rasti katalikų, stačiatikių ir kitose sakralinėse erdvėse. Ikonos, altoriai, skulptūros, architektūra ir kapinių paminklai rodo, kaip susilieja tikėjimas ir menas. Šiuolaikiniai Lietuvos menininkai kuria tapybos, skulptūros, fotografijos, grafikos, teatro scenografijos, instaliacijų, performanso, kino ir skaitmeninio meno srityse. Kai kurie nagrinėja tapatybę, atmintį, okupaciją, miesto gyvenimą, gamtą ar visuomenės pokyčius. Meną palaiko muziejai, galerijos, akademijos, kultūros centrai, festivaliai, dirbtuvės ir nepriklausomos erdvės. Galimybių daugiau didžiuosiuose miestuose, tačiau visoje šalyje svarbios ir vietos kultūros įstaigos bei amatų tradicijos. Ne kiekvienas tradiciniais raštais puoštas daiktas yra sena tradicija ir ne kiekvienas meno kūrinys atstovauja visiems Lietuvos gyventojams. Paveldą, asmeninę raišką, turizmą ir komercinį dizainą padeda atskirti kūrinio kontekstas, autorius, paskirtis ir vieta.