Kultūra Lietuvoje

Lietuvos kultūra nėra vienodas papročių rinkinys. Baltų paveldas (Baltic heritage) reiškia su baltų tautomis susijusias tradicijas ir istorinius ryšius, o vėlesnės krikščioniškos, europinės ir šiuolaikinės įtakos pridėjo papildomų sluoksnių. Lietuvos istorija padeda paaiškinti jos simbolius, atminties praktikas, užstatytą aplinką ir rūpestį kultūros tęstinumu. Lietuvių kalba taip pat išreiškia tapatybę per šeimos gyvenimą, švietimą, viešąsias institucijas, literatūrą ir dainą. Kultūra tampa matoma įvairiais gyvenimo momentais. Šeimos santykius, švietimą, darbą, partnerystę ir senėjimą formuoja tiek asmeniniai pasirinkimai, tiek bendros institucijos. Menas sieja liaudies amatus, sakralinius atvaizdus, Europos kryptis ir šiuolaikinius eksperimentus. Jo galima rasti muziejuose ir galerijose, taip pat tekstilėje, drožtuose kryžiuose, keramikoje, knygose, gatvėse ir namuose. Religija darė įtaką architektūrai, šventėms, šeimos apeigoms ir bendruomeniniam gyvenimui, ypač per Romos katalikų krikščionybę (Roman Catholic Christianity). Religinė praktika labai skiriasi: vieni žmonės aktyviai dalyvauja, kai kurie papročių laikosi daugiausia per šeimos progas, o kiti nėra religingi. Sezoninėse tradicijose susipina maistas, muzika, atminimas, šeimos susibūrimai, senesni baltų elementai ir krikščioniškos praktikos, o tą pačią progą skirtingi namų ūkiai gali minėti nevienodai. Kasdienis gyvenimas taip pat atspindi lūkesčius dėl privatumo, patikimumo, svetingumo, šeimos paramos ir aiškių susitarimų. Miesto ir kaimo aplinka gali skirtis gyvenimo tempu, bendravimu su bendruomene ir vietinių papročių matomumu, tačiau nė viena iš jų neatspindi vieno nekintamo gyvenimo būdo. Lietuvoje yra įvairių namų ūkių, seniai įsitvirtinusių mažumų bendruomenių ir skirtingo religinio, kalbinio bei kultūrinio fono žmonių. Todėl norint suprasti kultūrinę praktiką reikia atsižvelgti į jos istorinę aplinką, vietos bendruomenę, reikšmę šeimai ir šiuolaikinį naudojimą.