Kalba Lietuvoje

Lietuvių kalba (lietuvių kalba) priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos baltų kalbų šakai. Artimiausia gyva jos giminaitė yra latvių kalba, tačiau šios kalbos skiriasi ir jų kalbėtojai vieni kitų savaime nesupranta. Lietuvių kalbos abėcėlėje naudojamos lotyniškos raidės su papildomais ženklais. Raidės ą, č, ę, ė, į, š, ų, ū ir ž žymi svarbius rašybos skirtumus, todėl jų nereikėtų laikyti vien puošmena. Lietuvių kalbos gramatikoje žodžių galūnės rodo jų ryšius sakinyje. Daiktavardžiai turi linksnius, o veiksmažodžiai kaitomi pagal asmenį ir laiką, todėl besimokantiems naudinga mokytis ištisų frazių, o ne pavienių žodžių. Kirčio vieta ir balsių ilgumas gali paveikti tarimą bei reikšmę. Pradedantiesiems nebūtina iš karto kalbėti tobulai, tačiau atidus klausymasis ir kartojimas padeda kitiems juos suprasti. Prie mandagių kasdienių posakių priskiriami „Laba diena“, vartojamas kaip pagarbus pasisveikinimas, „Prašau“, reiškiantis prašymą arba „nėra už ką“, ir „Ačiū“, reiškiantis padėką. Draugiškoje aplinkoje įprasti vardai, tačiau susitikus vyresnį žmogų ar oficialias pareigas einantį asmenį saugiau kreiptis formaliai. Lenkų, rusų, baltarusių, ukrainiečių kalbos, jidiš kultūros paveldas, karaimų, romų ir gestų kalbos bei kitos kalbos yra Lietuvos socialinės aplinkos dalis. Jų vartojimas skiriasi pagal šeimą, regioną, kartą ir bendruomenę. Anglų kalba plačiai mokoma ir dažnai praverčia miestuose, aukštojo mokslo įstaigose, turizmo srityje bei tarptautinėse darbovietėse. Nereikėtų manyti, kad kiekvienas žmogus moka arba nori ja kalbėti. Lietuvių kalba būtina norint visavertiškai dalyvauti daugelyje viešojo gyvenimo, švietimo ir profesinių sričių. Vertimas raštu, žodinis vertimas ir kalbos mokymasis padeda įveikti kliūtis, tačiau svarbią ar oficialią informaciją visada reikėtų tikrinti, kad jos reikšmė būtų tiksli.